Pradėjau dirbti iš namų ir džiaugiausi kiekviena sutaupyta valanda: po pusmečio pasiilgau to, ko anksčiau nekenčiau

Kai vadovė pasakė, kad nuo balandžio galėsiu dirbti visiškai nuotoliniu būdu, vos nesušukau iš džiaugsmo. Pagaliau! Daugiau jokių rytinių kamščių Vilniuje, perpildytų automobilių stovėjimo aikštelių, skubaus makiažo prieš septintą ryto ir pietų dėžučių, kurias nuolat pamiršdavau šaldytuve. Aštuonerius metus beveik kasdien važinėdavau iš Pilaitės į biurą Žirmūnuose, todėl galimybė dirbti namuose atrodė kaip geriausia dovana, kokią tik galėjau gauti. Net paskaičiavau, kad per savaitę sutaupysiu mažiausiai septynias valandas, kurias anksčiau praleisdavau automobilyje.

Pirmą mėnesį jaučiausi laimingesnė nei bet kada. Rytais ilgiau miegodavau, kavą gerdavau savo virtuvėje, o per pietų pertrauką galėdavau išsivirti sriubos ar išeiti trumpam pasivaikščioti. Draugėms pasakodavau, kad pagaliau supratau, ką reiškia normalus gyvenimo ir darbo balansas. Tačiau spalio pradžioje, praėjus maždaug pusmečiui, vieną antradienį uždariau kompiuterį, atsisėdau ant sofos ir supratau, kad visą dieną garsiai neištariau beveik nė vieno sakinio.

Tą vakarą vyrui pasakiau, kad pasiilgau darbo biure. Jis iš pradžių pagalvojo, kad juokauju. Juk būtent aš metų metus skundžiausi kolegų pokalbiais, triukšmu, nuolat veikiančiu kavos aparatu ir susirinkimais, kurie galėjo būti paprastas elektroninis laiškas. O dabar norėjau bent vienai dienai grįžti į tą patį biurą, nuo kurio taip džiaugiausi ištrūkusi.

Pirmus du mėnesius atrodė, kad pagaliau pradėjau gyventi

Man 38-eri, dirbu projektų koordinatore nedidelėje paslaugų įmonėje. Su vyru auginame dvylikametę dukrą, gyvename trijų kambarių bute Vilniuje. Iki šių metų pavasario mano darbo diena prasidėdavo dar prieš šeštą ryto. Reikėdavo atsikelti, pasiruošti, pažadinti dukrą, padaryti pusryčius ir suspėti išvažiuoti, kol gatvėse neprasidėjo didžiausi kamščiai.

Ypač nemėgau tamsių rudens rytų. Kartais automobilyje praleisdavau beveik valandą, o atvykusi į darbą jau jausdavausi pavargusi. Vakare laukdavo ta pati istorija. Grįždavau namo po šeštos, nors darbus baigdavau penktą. Tada vakarienė, namų ruoša, pokalbiai su šeima ir miegas. Kitą rytą viskas kartodavosi iš naujo.

Todėl gavusi galimybę dirbti nuotoliniu būdu nė akimirką neabejojau. Pirmąją dieną atsikėliau septintą, ramiai išgėriau kavos, pasiruošiau pusryčius ir lygiai aštuntą įjungiau kompiuterį. Jokio skubėjimo, jokio stovėjimo prie šviesoforų, jokios baimės pavėluoti.

Net pradėjau skaičiuoti sutaupytus pinigus. Anksčiau degalams per mėnesį išleisdavau apie 140 eurų, o dabar ši suma sumažėjo beveik perpus. Nebereikėjo taip dažnai pirkti pietų mieste, rečiau sustodavau degalinėje kavos. Atrodė, kad išlošiau visais atžvilgiais – daugiau laiko, mažiau išlaidų ir mažiau streso.

Vyras taip pat džiaugėsi. Jis sakė, kad dabar man nebereikia grįžti namo pavargusiai ir susierzinusiai. Dukra buvo laiminga, nes po pamokų dažniau rasdavo mane namuose. O aš pati pirmą kartą po daugelio metų galėjau vidury darbo dienos atsidaryti langą, išgirsti paukščius ir dirbti be nuolatinio biuro šurmulio.

Tuo metu nė nepagalvojau, kad tyla, kuri iš pradžių taip patiko, vėliau taps tuo, nuo ko labiausiai pavargsiu.

Namai pamažu virto biuru, o darbo diena pradėjo neturėti pabaigos

Pirmieji pokyčiai buvo beveik nepastebimi. Kadangi nebereikėjo važiuoti namo, kartais prie kompiuterio pasilikdavau pusvalandžiu ilgiau. Jei kolega parašydavo po darbo valandų, atsakydavau iš karto. Juk kompiuteris čia pat, o atsakymui tereikia kelių minučių.

Vėliau pastebėjau, kad rytais vis dažniau įjungiu kompiuterį dar prieš aštuntą. Kartais norėdavau iš anksto peržiūrėti laiškus, kartais tiesiog būdavo neramu dėl nebaigto projekto. Vakare, jau pagaminusi vakarienę, vėl prisėsdavau kažko patikrinti. Niekas manęs to nereikalavo. Tiesiog darbas tapo taip lengvai pasiekiamas, kad nustojau jausti aiškią ribą tarp darbo ir poilsio.

Iš pradžių kompiuterį laikiau ant valgomojo stalo. Kiekvieną vakarą reikėdavo jį patraukti, kad šeima galėtų pavakarieniauti. Galiausiai nusprendėme įrengti nedidelį darbo kampą miegamajame. Atrodė, kad problema išspręsta, tačiau atsirado kita. Net gulėdama lovoje matydavau darbo ekraną, užrašų knygelę ir dokumentų krūvelę. Kartais prieš užmigdama prisimindavau nebaigtą užduotį ir norėdavau dar kartą patikrinti elektroninį paštą.

Pasikeitė ir šeimos požiūris į mano darbo laiką. Vyras kartais paskambindavo vidury dienos ir paprašydavo užsukti į parduotuvę, nes juk dirbu namuose. Dukra grįžusi iš mokyklos klausdavo, ką turime pietums, nors tuo metu dalyvaudavau vaizdo susitikime. Mama pradėjo dažniau skambinti dieną, nes manė, kad namuose tikrai turėsiu laiko pasikalbėti.

Kai paaiškindavau, kad dirbu, kartais išgirsdavau tą patį sakinį: „Bet juk tu namie.“

Vieną popietę vyras paprašė, kad tarp susirinkimų nuvažiuočiau paimti siuntinio. Atsakiau, kad negaliu, nes turiu užbaigti ataskaitą. Jis nustebo ir pasakė, kad juk pati džiaugiausi lankstesniu grafiku. Tą kartą susipykome. Jam atrodė, kad atsisakau paprasto prašymo, o man – kad niekas nebelaiko mano darbo tikru darbu vien todėl, kad jam nebereikia važiuoti į biurą.

Tačiau didžiausia problema buvo ne šeimos prašymai ir ne ilgesnės darbo valandos. Tikrasis nuovargis atsirado tada, kai pradėjau pastebėti, kaip stipriai sumažėjo mano bendravimas su kitais žmonėmis.

Pasiilgau kolegės, kuri mane erzindavo kiekvieną pirmadienio rytą

Biure turėjau kolegę Liną. Ji kiekvieną rytą ateidavo su dideliu kavos puodeliu ir pirmiausia pradėdavo pasakoti apie savo savaitgalį. Kartais istorijos trukdavo penkiolika minučių. Kalbėdavo apie vaikus, vyrą, apsipirkimą, kaimynus, atostogų planus. Būdavo dienų, kai mintyse maldaudavau, kad ji pagaliau nustotų kalbėti ir leistų man dirbti.

Dar turėjome kolegą, kuris nuolat garsiai kalbėdavosi telefonu, ir kitą, kuris kiekvieną penktadienį klausdavo, kur eisime pietauti, nors puikiai žinodavo, kad dažniausiai renkamės tą pačią kavinę. Visa tai mane erzindavo. Atrodė, kad biure pilna nereikalingo triukšmo ir žmonių, kurie nuolat blaško dėmesį.

Tačiau dirbdama namuose pamažu supratau, kad tie trumpi pokalbiai buvo svarbesni, nei maniau.

Kai biure nepavykdavo užbaigti sudėtingos užduoties, galėdavau nueiti prie kolegės stalo ir paklausti jos nuomonės. Kartais užtekdavo kelių minučių, kad problema pasirodytų visai paprasta. Po įtempto susitikimo nueidavome kartu išgerti kavos, pasijuokdavome ir grįždavome prie darbų. Net trumpas pokalbis apie savaitgalio orus leisdavo trumpam atitrūkti nuo kompiuterio.

Namuose viskas vyko kitaip. Jeigu kažko nesuprasdavau, reikėdavo parašyti žinutę arba susitarti dėl skambučio. Kartais žmogus atsakydavo po valandos, kartais tik kitą dieną. O jeigu tiesiog norėdavau su kuo nors pasikalbėti, negalėjau paskambinti kolegei vien tam, kad paklausčiau, ką ji šiandien valgė pietums.

Vieną dieną Lina parašė, kad biure kažkas atnešė naminį obuolių pyragą ir visi susirinko virtuvėlėje. Atsiųstame vaizdo įraše mačiau, kaip kolegos juokiasi, vienas kitam pilsto kavą, kažką pasakoja. Nieko ypatingo ten nevyko. Tačiau žiūrėdama į telefoną pajutau keistą liūdesį.

Aš sėdėjau savo miegamajame, šalia gulėjo švarių skalbinių krūva, o ant stalo stovėjo nuo ryto neplautas kavos puodelis. Supratau, kad jau kelias savaites mano dienos atrodo beveik vienodai.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti.