Japonai išsinuomoja automobilį ir niekur nevažiuoja: priežastis atskleidžia tikrą didmiesčių košmarą

Automobilis paprastai nuomojamas tam, kad juo būtų galima nuvažiuoti iš vienos vietos į kitą. Bent jau taip atrodo mums. Tačiau Japonijos automobilių dalijimosi bendrovės prieš kelerius metus pastebėjo keistą reiškinį: dalis klientų pasiimdavo automobilį, bet per visą nuomos laiką nenuvažiuodavo nė kilometro arba pajudėdavo vos kelis šimtus metrų.

Iš pradžių tai atrodė kaip techninė klaida. Gal sugedo kelionės apskaita? Gal žmonės rezervuoja automobilius ir pamiršta atšaukti užsakymą? Bendrovėms pradėjus klausinėti klientų paaiškėjo daug įdomesnė tiesa. Žmonėms ne visada reikėjo transporto. Jiems reikėjo durų, kurias galima uždaryti.

Tankiai apgyvendintuose Japonijos miestuose nuomojamas automobilis kai kam tapo mažu privačiu kambariu, stovinčiu tiesiog automobilių aikštelėje. Jame galima trumpam nusnūsti, ramiai paskambinti, pavalgyti pietus, pasidažyti ar tiesiog keliasdešimt minučių pabūti vienam.

Automobilis virto pigiausia privačia erdve mieste

Tokijuje, Jokohamoje, Osakoje ir kituose didžiuosiuose Japonijos miestuose asmeninė erdvė yra prabanga. Būstai dažnai nedideli, viešasis transportas perpildytas, kavinėse ir prekybos centruose nuolat juda žmonės, o biuruose dirbama bendrose patalpose.

Net grįžęs namo žmogus nebūtinai gauna ramybės. Nedideliame bute gali gyventi visa šeima, o plonos sienos ne visada leidžia garsiai kalbėtis telefonu ar rengti konfidencialų darbo pokalbį.

Tokiame kontekste kelioms dešimtims minučių išsinuomotas automobilis pradeda atrodyti visai logiškai. Jis jau pastatytas patogioje vietoje, turi sėdynę, stogą, duris, šildymą arba oro kondicionierių. Svarbiausia, uždarius langus, niekas nesėdi prie gretimo staliuko ir nesiklauso pokalbio.

Tai nėra pats erdviausias poilsio kambarys pasaulyje, tačiau žmogui, kuris visą dieną praleido tarp kolegų, keleivių ir klientų, net maža automobilio kabina gali pasirodyti kaip asmeninis apartamentas.

Vieni miega, kiti rengia slaptus darbo pokalbius

Viena dažniausiai minimų tokios nuomos priežasčių buvo poilsis. Japonijos darbo kultūra ilgą laiką garsėjo ilgomis valandomis, ankstyvomis kelionėmis į darbą ir vėlyvu grįžimu. Jeigu tarp susitikimų atsiranda valanda, žmogus gali nenorėti jos praleisti triukšmingoje kavinėje.

Automobilyje galima atlošti sėdynę ir bent trumpam užmerkti akis. Jis nėra toks patogus kaip viešbučio kambarys, tačiau trumpai pertraukai to gali pakakti. Be to, nereikia registruotis, kalbėtis su personalu ar aiškinti, kodėl kambarys reikalingas tik pusvalandžiui.

Kiti klientai automobilius naudojo telefono skambučiams ir nuotoliniams susitikimams. Kalbėtis apie sutartį, šeimos problemą ar darbo pokyčius viduryje sausakimšos kavinės nėra malonu. Automobilis leidžia užsidaryti, pasidėti kompiuterį ant kelių ir bent trumpam apsimesti, kad turi atskirą kabinetą.

Šiandien toks elgesys turbūt stebintų mažiau nei prieš kelerius metus. Nuotolinis darbas ir vaizdo susitikimai išmokė žmones biurą susikurti beveik bet kur, tačiau japonai šią idėją pritaikė dar prieš jai tampant kasdienybe.

Pramiegoję paskutinį traukinį žmonės ieško bet kokio stogo

Didžiuosiuose Japonijos miestuose viešasis transportas veikia puikiai, tačiau naktį traukiniai nevažinėja be pertraukos. Pramiegojus ar praleidus paskutinį reisą, tenka laukti ryto, ieškoti viešbučio, interneto kavinės arba kitos vietos, kur būtų galima praleisti kelias valandas.

Kai kurie žmonės tokiais atvejais rinkdavosi automobilių dalijimosi paslaugą. Automobilis nėra viešbučio numeris, jame nėra dušo ar tualeto, tačiau bent jau galima atsisėsti, užsirakinti ir nelikti gatvėje.

Toks pasirinkimas turi ir minusų. Miegoti automobilyje ne visur patogu ar leidžiama, o šaltu ar karštu oru kyla papildomų pavojų. Palikti veikiančio variklio uždaroje ar prastai vėdinamoje vietoje negalima dėl apsinuodijimo išmetamosiomis dujomis rizikos. Todėl tai veikiau desperatiška atsarginė išeitis, o ne rekomenduotinas nakvynės būdas.

Vis dėlto pats faktas, kad žmonės renkasi automobilį kaip laikiną kambarį, daug pasako apie didmiesčio gyvenimą. Kai viešoji erdvė perpildyta, bet kokia uždaroma dėžė įgauna vertę.

Miegojimas automobilyje

Automobiliai tapo ir persirengimo kambariais

Kai kurie klientai nuomojamus automobilius naudojo dar paprastesniems reikalams. Vieni juose persirengdavo prieš renginį, kiti pasidažydavo, susitvarkydavo plaukus ar persiaudavo batus.

Tai gali skambėti juokingai, kol neįsivaizduoji žmogaus, kuris po darbo tiesiai važiuoja į vakarėlį, bet neturi kur ramiai pasiruošti. Viešojo tualeto kabina nėra pati maloniausia vieta tvarkytis, o automobilio veidrodėlis, sėdynė ir privatumas staiga atrodo kaip visai neblogas grožio salonas.

Pasitaikydavo ir žmonių, kurie automobilyje tiesiog valgydavo. Ne kiekvienas nori pietauti bendroje biuro virtuvėje, ypač jeigu tenka atsakinėti į kolegų klausimus ar dalyvauti nenorimame pokalbyje. Automobilis leidžia ramiai suvalgyti iš parduotuvės atsineštą maistą ir kelias minutes niekam nieko neaiškinti.

Kiti jį naudojo telefonui įkrauti, daiktams trumpam palikti ar net kaip saugią vietą emocijoms nuraminti. Kartais žmogui nereikia kelionės. Jam reikia nedidelės pauzės nuo kitų žmonių.

Pigiau nei kavinė, nors kavos niekas neatneša

Automobilių dalijimosi paslaugų patrauklumą didino tai, kad trumpa nuoma galėjo kainuoti panašiai kaip puodelis kavos ar apsilankymas interneto kavinėje. Klientas mokėdavo už keliolikos ar keliasdešimties minučių naudojimą, o automobilį rasdavo netoli stoties, biuro ar prekybos centro.

Be to, nuomojantis automobilį nereikėdavo ieškoti vietos, kur jį pastatyti, nes transporto priemonė jau laukdavo jai skirtoje aikštelėje. Žmogus ją atrakindavo programėle ar kortele, atsisėsdavo, atlikdavo savo reikalus ir grąžindavo nė nepajudėjęs iš vietos.

Vis dėlto pasakojimai, kad daugiau nei pusė visų automobilių Japonijoje nuomojami nevažiuoti, greičiausiai yra gerokai perdėti. Nuomos bendrovės iš tiesų pastebėjo nulinės ridos rezervacijų ir apklausė dalį klientų, tačiau iš to negalima spręsti, kad taip elgiasi dauguma visos šalies automobilių dalijimosi naudotojų.

Tai veikiau įdomi, bet nišinė paslaugos naudojimo forma, atskleidžianti neįprastus miesto gyventojų poreikius.

Nuomos bendrovėms toks klientas nebūtinai yra nelaimė

Gali pasirodyti, kad automobilių dalijimosi įmonėms naudinga tik tada, kai klientas nuvažiuoja kuo daugiau kilometrų. Tačiau daugelis tokių paslaugų apmokestinamos ir pagal naudojimo laiką, todėl stovinčio automobilio nuoma vis tiek neša pajamas.

Tiesa, bendrovei svarbu suprasti, kodėl automobilis rezervuojamas, nes nejudanti transporto priemonė tuo metu neprieinama kitam žmogui, kuris iš tikrųjų nori važiuoti. Be to, naudojant automobilį kaip valgomąjį ar miegamąjį gali likti šiukšlių, kvapų ir kitų klientų nepageidaujamų pėdsakų.

Iš verslo pusės toks reiškinys galėtų tapti nauja paslauga. Pavyzdžiui, stovėjimui skirtas pigesnis tarifas, automobiliai su geresne garso izoliacija ar nedidelės privačios kabinos šalia stočių. Japonijoje tokios individualios darbo ir pokalbių kabinos jau atsirado geležinkelio stotyse, biurų rajonuose bei prekybos vietose.

Tai rodo, kad žmonėms reikėjo ne automobilio. Automobilis tiesiog laikinai užpildė rinkoje buvusią skylę.

Lietuvoje skamba keistai, bet pati problema pažįstama

Lietuvoje asmeninės erdvės paprastai turime daugiau nei Tokijo gyventojai. Mūsų butai nėra tokie ankšti, traukiniai rečiau primena žmonių pripildytas skardines, o net Vilniuje ar Kaune nesunku rasti ramesnį parką, kiemą ar kavinės kampą.

Vis dėlto ir pas mus automobilis dažnai atlieka daugiau funkcijų nei vien transporto priemonė. Jame žmonės kalbasi telefonu, laukia vaikų po būrelių, valgo pietus tarp darbų, persirengia prieš renginį ar tiesiog kelias minutes pasėdi tyloje prieš grįždami namo.

Skirtumas tas, kad dažniausiai tai darome savo automobilyje, todėl reiškinys neatrodo toks neįprastas. Japonijoje daliai miestiečių pigiau kelioms minutėms išsinuomoti svetimą automobilį, nei visus metus išlaikyti nuosavą.

Ši istorija iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip linksmas pasakojimas apie keistus japonų įpročius, tačiau iš tiesų ji kalba apie labai paprastą žmogaus poreikį. Net tankiausiame, technologiškai pažangiausiame mieste kartais labiausiai trūksta ne greitesnio traukinio ar naujesnio telefono, o kelių kvadratinių metrų, kuriuose niekas į tave nežiūri.

Todėl automobilis, kuris niekur nevažiuoja, nebūtinai yra beprasmiškai išleisti pinigai. Kartais tai trumpam išsinuomota tyla su keturiomis durimis.