„Viskas nesibaigia vienu kartu“: „Luminor“ įspėja apie sukčius, kurie grįžta pas tas pačias aukas

Žmogui kartą praradus pinigus sukčiams, pavojus dažnai tuo nesibaigia. Nusikaltėliai gali sugrįžti po kelių savaičių ar mėnesių, tik šį kartą prisistatyti visai kitaip – teisininkais, investicijų specialistais, tarptautinių organizacijų darbuotojais ar ekspertais, neva galinčiais padėti susigrąžinti prarastas lėšas.

„Luminor“ banko sukčiavimo prevencijos ekspertė Marija Celma įspėja, kad tokios pakartotinės atakos tampa vis dažnesnės. Kartą į sukčių rankas patekę žmogaus kontaktiniai ir finansiniai duomenys gali būti saugomi, perduodami arba parduodami kitoms nusikaltėlių grupėms. Dėl to auka tampa ne vienkartiniu, o ilgalaikiu taikiniu.

Sukčiai žino ne tik žmogaus vardą ar telefono numerį. Kartais jie turi informacijos apie ankstesnį incidentą, prarastą sumą, naudotą investavimo platformą ar bendravimo aplinkybes. Tokios detalės leidžia jiems pasirodyti patikimiems ir sudaryti įspūdį, kad jie iš tiesų tiria nusikaltimą arba bendradarbiauja su oficialiomis institucijomis.

Sukčiai taikosi į žmogų tada, kai jis pažeidžiamiausias

Praradus santaupas žmogų dažnai apima gėda, pyktis, kaltės jausmas ir baimė dėl ateities. Jis gali nenorėti apie nutikimą pasakoti šeimai, draugams ar bankui, nes bijo būti pasmerktas. Būtent tokia emocinė būsena sukčiams yra ypač palanki.

Jie stengiasi sukurti įspūdį, kad sprendimą reikia priimti nedelsiant. Aukai sakoma, kad pinigai dar gali būti sustabdyti, sąskaita netrukus bus užblokuota arba pasiūlymas galioja tik kelias valandas. Kuo labiau žmogus skubinamas, tuo mažiau laiko jam lieka sustoti, pasitarti ir patikrinti informaciją.

Nusikaltėliai taip pat mėgsta apsimesti autoritetais. Jie gali prisistatyti banko darbuotojais, policijos pareigūnais, teisininkais ar finansų rinkų specialistais. Kalbėdami užtikrintai, vartodami profesinius terminus ir pateikdami tikras asmens gyvenimo detales, jie bando greitai įgyti pasitikėjimą.

Kartais antroji ataka būna parengta dar įtikinamiau nei pirmoji. Jei žmogus anksčiau nukentėjo nuo netikrų investicijų, vėliau jam gali būti pasiūlyta „speciali galimybė“ atgauti nuostolius. Jei pinigai buvo išvilioti telefonu, kitą kartą sukčiai gali kreiptis el. paštu, per socialinius tinklus ar vaizdo skambutį.

Dažniausias pažadas – susigrąžinti jau prarastus pinigus

Viena pavojingiausių schemų prasideda nuo skambučio ar žinutės, kurioje teigiama, kad aukos pinigai buvo rasti. Susisiekiantys asmenys gali vadintis turto susigrąžinimo centru, tarptautine finansinių nusikaltimų organizacija, advokatų kontora ar skaitmeninės kriminalistikos specialistais.

Pirmojo pokalbio metu jų pasiūlymas dažnai skamba patraukliai. Jie žada peržiūrėti situaciją nemokamai, prašo papasakoti, kaip įvyko sukčiavimas, ir surenka dar daugiau asmeninės informacijos. Vėliau praneša, kad lėšos jau rastos ir netrukus bus grąžintos.

Tuomet atsiranda vadinamoji paskutinė kliūtis. Aukai reikia sumokėti banko komisinį mokestį, mokestį už dokumentų tvarkymą, teisinę paslaugą, pinigų atblokavimą arba tariamą valstybinį mokestį. Iš pradžių prašoma suma gali atrodyti nedidelė, ypač lyginant ją su pažadėta grąžinti suma.

Sumokėjus vieną kartą gali būti reikalaujama dar. Atsiranda naujų dokumentų, papildomų mokesčių, draudimo ar tarptautinio pervedimo išlaidų. Taip žmogus, tikėdamasis atgauti ankstesnius nuostolius, praranda dar daugiau pinigų.

Sukčiai gali siųsti netikrus dokumentus, tariamus banko išrašus, teismo sprendimus ar kitų klientų atsiliepimus. Visa tai skirta sukurti profesionalios ir teisėtai veikiančios organizacijos įspūdį. Tačiau vien faktas, kad nepažįstamas asmuo tiksliai žino ankstesnio sukčiavimo aplinkybes, nepatvirtina jo sąžiningumo. Priešingai – tai gali reikšti, kad aukos duomenimis dalijasi nusikaltėlių tinklai.

Viena frazė turėtų iškart sukelti įtarimą

Ypač pavojingas ženklas yra reikalavimas apie pokalbį niekam nepasakoti. Sukčiai gali tvirtinti, kad tyrimas slaptas, banko darbuotojais negalima pasitikėti arba artimųjų įsitraukimas pakenks pinigų susigrąžinimui.

Toks spaudimas skirtas žmogų izoliuoti. Sukčiai puikiai supranta, kad šeimos narys, banko konsultantas ar policijos pareigūnas gali greitai pastebėti apgaulę. Todėl jie stengiasi neleisti aukai pasitarti.

Teisėtai veikianti institucija nereikalaus slėpti bendravimo nuo banko, policijos ar šeimos. Ji taip pat nespaus skubiai pervesti pinigų į nežinomą sąskaitą, nepaprašys įdiegti nuotolinio valdymo programos ir nereikalaus atskleisti prisijungimo kodų ar patvirtinti operacijų, kurių žmogus nesupranta.

Netikėti pasiūlymai susigrąžinti pinigus turėtų būti vertinami itin atsargiai. Oficialios institucijos ir tikri teisininkai paprastai nepradeda ieškoti sukčiavimo aukų socialiniuose tinkluose ir neskambina žmonėms su pažadu, kad jų lėšos jau rastos.

Jeigu skambinantysis prisistato banko, policijos ar kitos institucijos darbuotoju, saugiausia nutraukti pokalbį ir pačiam susisiekti su ta organizacija viešai skelbiamu telefono numeriu. Nereikėtų perskambinti numeriu, kurį padiktavo pats skambinantysis, ar spausti jo atsiųstų nuorodų.

Ką daryti supratus, kad galėjote būti apgauti?

Svarbiausia veikti greitai ir nesigėdyti kreiptis pagalbos. Sukčiai naudojasi ne žmogaus kvailumu, o spaudimu, baime ir kruopščiai parengtomis manipuliacijomis. Kuo anksčiau apie incidentą informuojamas bankas, tuo didesnė tikimybė sustabdyti bent dalį operacijų arba apsaugoti likusias lėšas.

Reikėtų nutraukti bet kokį bendravimą su įtartinais asmenimis, nebepervesti pinigų ir nebesiųsti dokumentų. Jeigu buvo atskleisti banko prisijungimo duomenys, kortelės informacija ar asmens dokumento kopija, apie tai būtina pranešti bankui ir pakeisti galimai pažeistus slaptažodžius.

Svarbu išsaugoti žinutes, telefono numerius, el. laiškus, mokėjimų duomenis ir kitą informaciją, kuri gali padėti tyrimui. Apie sukčiavimą reikėtų pranešti policijai, net jei prarasta suma atrodo nedidelė. Tas pats numeris, sąskaita ar interneto svetainė gali būti naudojama prieš daugybę kitų žmonių.

Po pirmojo incidento verta būti ypač atsargiems dėl naujų pasiūlymų, susijusių su investavimu, paskolomis, kompensacijomis ar pinigų susigrąžinimu. Sukčiai gali grįžti pasikeitę vardus, įmonių pavadinimus ir bendravimo būdą, tačiau jų tikslas liks tas pats – įtikinti žmogų dar kartą pervesti pinigus.

Finansinis sukčiavimas dažnai nesibaigia vienu skambučiu. Kartą nukentėjęs žmogus gali būti puolamas pakartotinai būtent todėl, kad nusikaltėliai jau žino jo silpnąją vietą. Todėl kiekvieną netikėtą pažadą greitai grąžinti prarastas lėšas verta vertinti ne kaip išsigelbėjimą, o kaip galimą antrąją tos pačios aferos dalį.