Kolegos pietauja, o aš kasdien lieku atsiliepti į skambučius. Pasiūlius keistis išgirdau: „Bet tu juk vis tiek valgai prie kompiuterio“

Apie 12.07 val. virtuvėlėje jau girdėdavau, kaip užsidaro kolegų spintelių durelės, o aš likdavau prie stalo. Telefonas kišenėje, kompiuterio ekrane – klientų užklausos. Man 36-eri, dirbu nedidelėje paslaugų įmonėje administratore, auginu du mokyklinukus ir, kaip daug kas, per pietus bandau bent trumpam išjungti galvą nuo darbo. Mūsų biure pietų pertrauka nėra griežtai nustatyta, bet kažkas turi atsiliepti į skambučius. Iš pradžių galvojau, kad čia tik laikina: esu naujesnė už dalį kolegų, dar mokausi visų tvarkų. Atrodė, po kelių savaičių savaime susiderinsime.

Bet beveik kasdien išeidavo taip, kad sakydavau: „Eikit, aš pabūsiu.“ Ant stalo stovėdavo indelis su vakarykščiais grikiais, jogurtas ar iš namų įdėtas sumuštinis. Tarp kąsnių reikėdavo atsiliepti ir kartoti tą patį pasisveikinimą. Kartais skambutis užtrukdavo minutę, kartais žmogus pradėdavo pasakoti nuo pradžių, tada maistas palaukdavo. Ilgai sau sakiau, kad nieko čia tokio – juk pietus vis tiek suvalgau. Tik kuo ilgiau tai tęsėsi, tuo aiškiau jutau, kad pertrauka prie įjungto telefono nėra pertrauka.

Iš pradžių atrodė, kad taip tiesiog patogiau visiems

Mūsų skyriuje dirbame penkiese: trys vadybininkai, buhalterė ir aš. Vadybininkai dažniausiai eina pietauti kartu. Kartais pasiima dienos pietus netoliese, kartais važiuoja į prekybos centrą. Buhalterė dažnai atsineša maisto, bet ir ji, jei geras oras, bent trumpam išeina į kiemą. Aš likdavau, nes mano vieta arčiausiai bendro telefono. Atrodė kažkaip nepatogu prašyti, kad kiti grįžtų anksčiau.

Pirmomis savaitėmis net jaučiausi reikalinga. Žinojau, kur rasti užsakymo numerį, kam persiųsti prašymą, galėjau užrašyti skambinusio žmogaus kontaktus. Bet vėliau pamačiau paprastą dalyką: kolegos savo pietus ėmė planuoti taip, tarsi aš prie stalo būčiau savaime. Jei vienas užtrukdavo, kitas numesdavo: „Rasa vis tiek yra“, ir visi išsiskirstydavo.

Man kliuvo ne pats telefonas. Skambučių darbe būna, tam ir dirbame. Labiau erzino tai, kad mano pietų laikas tapo patogiu sprendimu kitiems, nors niekas apie tai normaliai nebuvo susitaręs. Vakare grįžus namo laukdavo vakarienė, vaikų pamokos, skalbiniai ir visa kita. Tos pusvalandžio ramybės biure, pasirodo, man reikėjo labiau, nei buvau linkusi pripažinti.

Vieną dieną pietūs liko neliečiami iki trečios

Lūžis nebuvo kažkoks didelis. Vieną antradienį atsinešiau troškinio. Ryte dar pasišildžiau ir susipyliau į indą, nes žinojau, kad diena bus ilga. Vos atsidariau dangtelį, paskambino žmogus dėl paslaugos. Tada paskambino kitas. Po to kolega iš sandėlio paklausė, ar galiu greitai surasti vieną laišką. Kai atsisukau atgal į virtuvėlę, ten jau nieko nebuvo, o maistas atšalęs.

Apie trečią valandą prisiminiau tą indelį. Buvau ir alkana, ir pikta. Ne tiek ant skambinusių žmonių, kiek ant savęs, kad vėl nieko nepasakiau. Vakare vyras paklausė, kodėl taip trumpai atsakinėju, ir aš jam išpyškinau viską. Jis ramiai pasakė: – Jei tu visada sutinki, jie gali net nesuprasti, kad tau tai netinka.

Man tas sakinys nepatiko, nes nuskambėjo taip, lyg pati būčiau dėl visko kalta. Vis dėlto tiesos jame buvo. Nenorėjau pasirodyti smulkmeniška, nenorėjau biure pradėti skaičiuoti minučių. Bet tylėdama irgi sudariau įspūdį, kad man viskas gerai.

Pasiūlytas grafikas sukėlė daugiau nejaukumo nei tikėjausi

Kitą rytą parašiau į bendrą mūsų pokalbį, kad būtų gerai pasidalinti pietų laiką: vieną dieną prie telefono lieka vienas žmogus, kitą – kitas. Jokios sudėtingos lentelės nesiūliau, tik paprastos eilės, kad kiekvienas galėtų bent pusvalandį atsitraukti nuo darbo vietos. Vienas kolega atrašė, kad jam tinka, kita paklausė, nuo kada pradedame. Jau spėjau pagalvoti, kad be reikalo tiek nervinausi.

Tada vienas vadybininkas, su kuriuo dirbame seniai, parašė: – Bet tu juk vis tiek valgai prie kompiuterio. Lyg ir paprastas pastebėjimas. Bet man jis nuskambėjo taip, tarsi tai, kad valgau greitai ir neišeinu iš biuro, būtų priežastis, kodėl man nereikia tokios pat pertraukos kaip kitiems. Kelias minutes žiūrėjau į ekraną, parašiau kelis piktus atsakymus ir ištryniau.

Galiausiai atrašiau paprastai: prie kompiuterio valgau todėl, kad tuo metu priimu skambučius, o ne dėl to, kad man taip patinka. Pridėjau, kad bent kelias dienas per savaitę norėčiau išeiti nusipirkti maisto ar ramiai pasėdėti virtuvėlėje. Pokalbyje trumpam stojo tyla. Tas įprastas biuro momentas, kai visi perskaito, bet niekas nenori pirmas ką nors pasakyti.

Po kelių savaičių paaiškėjo, kas iš tikrųjų neveikė

Susitarėme keistis kasdien. Pirmą savaitę buvo visokių nesusipratimų: vienas kolega pamiršo, kad jo eilė, kitą kartą aš pati grįžau penkiomis minutėmis anksčiau, nes vis tiek buvo keista palikti skambantį telefoną. Bet po truputį grafikas pradėjo veikti. Ir paaiškėjo, kad skambučių tuo metu nėra tiek daug, kiek buvau prisigalvojusi.

Kai kuriomis dienomis per tą pusvalandį nebūdavo nė vieno skambučio. Kitomis paskambindavo du žmonės, bet tikrai ne tiek, kad vienas žmogus kasdien turėtų aukoti pietus. Vadybininkas, kuris buvo parašęs tą pastabą, po savo budėjimo kartą pasakė, kad dabar supranta, kodėl tai erzina. Didelio atsiprašymo nebuvo, bet pasakė: – Gerai, kad pakėlei šitą klausimą. Aš kažkaip galvojau, kad tau taip patogu.

Jo pripažinimas buvo malonus, bet ne svarbiausias. Man svarbiau, kad pati nustojau savo poreikį laikyti kaprizu. Darbe dažnai stengiamės būti „lankstūs“, kol tas lankstumas reiškia, kad vienas žmogus vis prisitaiko. Tada sunku suprasti, kur baigiasi gera valia ir prasideda įprotis remtis tuo, kuris mažiausiai prieštarauja.

Ką išmokau apie mažus susitarimus darbe

Dabar neapsimetu, kad pas mus viskas idealu. Kartais pietų grafikas vėl pasimeta, ypač kai daug darbo ar kas nors dirba nuotoliu. Ant šaldytuvo vis dar kabo sąskaita už vandenį, o šalia – mūsų lapelis su vardais. Kartais vis tiek tenka priminti, kieno eilė. Bet bent jau tai nebėra mano tyli pareiga, kurios niekas net nebuvo įvardijęs.

Jei panaši situacija kartojasi jūsų darbe, man padėjo keli labai paprasti dalykai:

• įvardyti ne priekaištą, o konkretų poreikį – kad ir jūs norite normalios pertraukos;
• siūlyti paprastą sprendimą, o ne laukti, kol kiti patys pastebės problemą;
• neaiškinti ilgai, kodėl jums svarbu pavalgyti ar trumpam išeiti nuo ekrano;
• prisiminti, kad įprotis nėra susitarimas vien todėl, kad jis tęsėsi ilgai.

Aš vis dar kartais pietauju prie kompiuterio, ypač jei atsinešu ką nors greito ir noriu užbaigti pradėtą darbą. Skirtumas tas, kad dabar tai mano pasirinkimas, o ne tyliai priskirta funkcija. O kaip pasielgtumėte jūs, jei kolegos jūsų pertrauką laikytų savaime suprantamu patogumu?