Vasarą sode galima pastebėti keistą vaizdą: ant vyšnių, slyvų, abrikosų ar trešnių kamienų atsiranda blizgūs, gelsvi arba rusvi lašai. Jie atrodo kaip mažas gintaro lobis – lipnūs, skaidrūs, kartais minkšti, kartais jau sukietėję lyg saldainiai.
Vyresni žmonės dažnai prisimena vaikystę, kai kaime tokie lašai buvo kramtomi kaip natūrali „guma“. Vaikai juos rinkdavo nuo kamieno, čiulpdavo, kramtydavo ir net laikydavo savotišku sodo skanėstu. Tačiau šiuolaikiniam žmogui toks vaizdas gali kelti klausimą: ar tikrai galima valgyti tai, kas teka iš medžio?
Atsakymas nėra toks paprastas, kaip norėtųsi. Taip, vyšnių ir slyvų išskyros nėra koks mistinis nuodas, o natūrali medžio guma. Tačiau tai nereiškia, kad ją reikėtų rinkti saujomis ir valgyti kaip vitaminus. Pirmiausia tai yra ženklas, kad medis patyrė stresą, buvo pažeistas, nukentėjo nuo šalčio, ligų, kenkėjų ar netinkamų augimo sąlygų.
Kas yra tie „gintaro lašai“?
Tai, ką matome ant kamieno ar šakų, sodininkai dažnai vadina medžio guma arba derva. Ji ypač būdinga kaulavaisiams – vyšnioms, slyvoms, trešnėms, abrikosams, persikams. Tokios išskyros atsiranda tada, kai medis bando apsisaugoti ir „užklijuoti“ pažeistą vietą.
Priežasčių gali būti daug. Žievę galėjo pažeisti šalčiai, saulės nudegimai, genėjimo žaizdos, kenkėjai, ligos ar mechaniniai sužeidimai. Kartais guma pasirodo ir dėl per drėgnos dirvos, per gausaus tręšimo azotu arba bendro medžio nusilpimo.
Iš pradžių ši medžiaga būna lipni, minkšta, tąsi. Vėliau saulėje ir ore ji sukietėja, tampa gelsva, oranžinė, ruda ar net tamsiai raudona. Iš tolo tikrai gali priminti gintarą.
Chemiškai tokios augalinės gumos daugiausia susideda iš sudėtingų angliavandenių – polisacharidų. Panašios kilmės augalinės gumos maisto pramonėje naudojamos kaip tirštikliai, stabilizatoriai ar tekstūrą gerinančios medžiagos. Tačiau pramonėje naudojamos medžiagos yra išvalomos, patikrinamos ir standartizuojamos. Sode nuo kamieno nuluptas gabalėlis – visai kas kita.
Ar galima paragauti?
Jei kalbame apie nedidelį švarų gabalėlį nuo savo sodo vyšnios ar slyvos, kuris nėra apipelijęs, nepadengtas purvu ir medis nebuvo purkštas cheminėmis priemonėmis, vienkartinis paragavimas daugeliui žmonių greičiausiai nesukels problemų. Tačiau tai nėra produktas, kurį reikėtų valgyti kasdien ar dideliais kiekiais.
Čia labai svarbus saikas ir sveikas protas. Nereikėtų rinkti gumos nuo medžių, augančių prie judrių kelių, šalia pramoninių teritorijų ar vietose, kur medžiai buvo purkšti pesticidais. Taip pat nereikėtų ragauti išskyros, jei ji yra purvina, su vabzdžiais, pelėsio požymiais, įtartinu kvapu ar nuo akivaizdžiai sergančio medžio.
Kietesnius gabalėlius geriau ne kramtyti dantimis, o, jei jau labai norisi prisiminti vaikystę, lėtai čiulpti. Jie gali būti labai kieti, lipti prie dantų ar nemaloniai brinkti burnoje. Vaikams duoti tokius gabalėlius reikėtų labai atsargiai, nes jie gali paspringti arba praryti per didelį gabalą.
Žmonės, turintys alergijų, jautrų virškinimą, burnos gleivinės problemų ar lėtinių ligų, neturėtų eksperimentuoti. Nėščiosioms, mažiems vaikams ir tiems, kurie vartoja daug vaistų, geriau apskritai vengti tokių „gamtos degustacijų“ be reikalo.
Kodėl nereikėtų tikėti pažadais apie stebuklingą naudą?
Internete galima rasti įvairių teiginių, kad vyšnių ar slyvų derva valo organizmą, suteikia sotumo, veikia kaip natūralus sorbentas, gerina virškinimą ar net gražina odą. Skamba gražiai, bet į tokius pažadus reikėtų žiūrėti atsargiai.
Taip, augalinės gumos gali brinkti vandenyje ir sudaryti gelinę masę. Taip, jos yra sudarytos iš polisacharidų ir gali priminti skaidulines medžiagas. Tačiau tai dar nereiškia, kad nuo sodo medžio surinkta derva yra patikrintas sveikatinimo produktas su aiškiomis dozėmis, saugumu ir garantuotu poveikiu.
Ypač pavojinga sakyti, kad ją „būtina“ valgyti. Nebūtina. Tai nėra nei būtinas maisto produktas, nei vitaminų šaltinis, kurio trūktų šiuolaikinėje mityboje. Tai labiau smalsi gamtos detalė, senas kaimo prisiminimas ir įdomus augalo apsaugos mechanizmas.
Jeigu norite daugiau skaidulų, daug saugiau rinktis daržoves, vaisius, pilno grūdo produktus, sėklas ar ankštinius. O jei turite virškinimo problemų, jas geriau spręsti su gydytoju, o ne kramtant neaiškų kiekį medžio išskyrų.
Ką daryti, jei ant medžio daug dervos?
Jei ant vyšnios ar slyvos pasirodė vienas kitas lašas, panikuoti nereikia. Tačiau jei guma teka gausiai, keliose vietose, šakos džiūsta, žievė trūkinėja, lapai gelsta ar medis atrodo nusilpęs, tai jau signalas apžiūrėti vaismedį rimčiau.
Pirmiausia patikrinkite, ar nėra žievės įtrūkimų, kenkėjų landų, ligos požymių, mechaninių pažeidimų. Kartais problema prasideda po netinkamo genėjimo, kai paliekamos didelės žaizdos arba genima netinkamu metu. Kartais kalta per šlapia dirva, kai šaknys ilgai stovi drėgmėje. Kartais medį silpnina šalčio pažeidimai ar saulės nudegimai ant kamieno.
Pažeistas vietas verta švariai apžiūrėti, pašalinti negyvus audinius, jei reikia, naudoti sodo priežiūros priemones, o svarbiausia – pagerinti medžio sąlygas. Vaismedis turi augti ne permirkusioje vietoje, gauti pakankamai šviesos, būti tinkamai genimas ir nepertręšiamas azotu.
Kitaip tariant, derva ant kamieno yra ne tik „saldainis iš vaikystės“. Tai ir medžio pagalbos signalas. Jei medis kalbėtų, jis greičiausiai sakytų: „Pažiūrėk, kas man negerai.“
Ar verta naudoti kosmetikoje?
Liaudiškuose receptuose galima rasti patarimų medžio gumą tirpinti vandenyje, agurkų sultyse ar naudoti kaip kaukės sudedamąją dalį. Tokie receptai skamba romantiškai, bet čia taip pat reikėtų atsargumo.
Namų sąlygomis surinkta derva nėra sterili. Ant jos gali būti dulkių, mikroorganizmų, vabzdžių pėdsakų, purškalų likučių ar kitų priemaišų. Veido oda, ypač jautri, gali sureaguoti paraudimu, niežėjimu ar sudirgimu.
Jei vis dėlto norisi eksperimentuoti, pirmiausia reikėtų išbandyti labai mažą kiekį ant nedidelio odos ploto ir stebėti reakciją. Tačiau jautriai, pažeistai ar į alergijas linkusiai odai geriau rinktis patikrintas kosmetikos priemones, o ne tai, kas nukrapštyta nuo kamieno.
Gamtos produktas nereiškia automatiškai saugus. Dilgėlė irgi natūrali, bet niekas nenori ja trinti veido be reikalo.
Gintaras sode, bet ne stebuklingas vaistas
Vyšnių ir slyvų derva iš tiesų yra įdomi. Ji gražiai atrodo, turi savitą tekstūrą, primena vaikystės kaimą ir parodo, kaip medis bando apsiginti nuo pažeidimų. Mažas švarus gabalėlis nuo savo sodo medžio kai kam gali būti nostalgiškas atradimas.
Tačiau iš to nereikėtų kurti mito, kad šią dervą privaloma valgyti. Ji nėra būtina mitybos dalis, nėra stebuklingas organizmo valiklis ir nėra saugi visiems be išimties. Tai natūrali medžio išskyra, kurią galima vertinti smalsiai, bet protingai.
Jei norite paragauti – ragaukite labai mažai, tik nuo švaraus, nepurkšto ir sveiko medžio. Jei abejojate – geriau neragaukite. O jei ant medžio tokių lašų daug, pirmiausia galvokite ne apie skanėstą, o apie paties vaismedžio sveikatą.
Kartais sode tikrai galima rasti mažų stebuklų. Bet ne kiekvieną stebuklą reikia dėti į burną.
Nepraleiskite svarbiausių naujienų
Užsiprenumeruokite ir kiekvieną rytą gaukite svarbiausių dienos straipsnių santrauką.
