Dešimt metų mokėjau už kabelinę televiziją, kurios niekas nežiūrėjo. Sugalvojau paskaičiuoti, kiek pinigų tam išleidau

Viskas prasidėjo nuo labai paprasto vakaro. Sėdėjau prie virtuvės stalo, su arbatos puodeliu, ir bandžiau susidėlioti mėnesio išlaidas. Ne todėl, kad staiga tapau labai tvarkingas finansų žmogus. Tiesiog po kelių didesnių pirkinių sąskaitoje liko mažiau, nei tikėjausi, ir norėjosi suprasti, kur tie pinigai dingsta. Atsidariau banko išrašą, pradėjau žiūrėti eilutę po eilutės ir užkliuvau už vienos sumos, kurios, tiesą sakant, jau seniai nebemačiau.

Kabelinė televizija – 18,90 euro.

Pažiūrėjau į tą eilutę ir net garsiai nusijuokiau. Ne todėl, kad būtų juokinga. Greičiau iš tokio kvailo nepatogumo. Nes tą mėnesį už kabelinę sumokėjau kaip visada, automatiškai, bet paskutinį kartą televizijos kanalus buvau įsijungęs gal per Kalėdas, kai reikėjo fone palikti koncertą, kol visi virtuvėje pjaustėme silkę.

Pakviečiau žmoną.

– Tu dar žiūri kabelinę? – paklausiau.

Ji net nepakėlė akių nuo telefono.

– Ką?

– Televiziją. Kanalus. Tą, už ką kas mėnesį mokam.

Ji pažiūrėjo į mane taip, lyg būčiau paklausęs, ar ji dar naudoja fakso aparatą.

– Ne. Vaikai irgi nežiūri. Tu žiūri?

Aš tik papurčiau galvą.

Ir tada pirmą kartą per daug metų supratau: mes mokame už paslaugą, kurios mūsų namuose realiai nebėra.

Ji tiesiog liko „iš senų laikų“

Kabelinę įsivedėme dar tada, kai viskas buvo kitaip. Tada televizorius svetainėje buvo pagrindinis vakaro centras. Grįžti po darbo, įsijungi žinias, paskui kokį filmą, savaitgalį sportą. Internetas dar nebuvo toks įprastas, platformų nebuvo tiek daug, o televizijos paketas atrodė normalus dalykas, kaip elektra ar vanduo.

Paskui po truputį viskas pasikeitė. Atsirado išmanus televizorius. Vaikai pradėjo žiūrėti „YouTube“. Mes su žmona įpratome filmus ir serialus rinktis tada, kai patogu, o ne tada, kai rodo programa. Žinias skaitome telefone. Sportą kartais pasižiūriu internetu. Televizoriaus pultelis ilgainiui tapo daiktu, kurio ieškai tik tada, kai reikia pakeisti garso nustatymus.

Bet sąskaita liko.

Ji nebuvo labai didelė, todėl ir neskaudėjo. 18,90 euro per mėnesį neatrodo katastrofa. Vienas apsipirkimas mažesnėje parduotuvėje. Dvi picos. Keli kavos puodeliai mieste. Tokia suma, kuri lengvai pasislepia tarp kitų išlaidų. Būtent todėl ji ir gyveno mūsų biudžete metų metus – tyliai, patogiai, niekam neužkliūdama.

Kai suskaičiavau, pasidarė nesmagu

Tą vakarą paėmiau skaičiuotuvą. Iš pradžių tiesiog smalsumo vedamas. 18,90 euro per mėnesį. Per metus – 226,80 euro. Per dešimt metų – 2268 eurai.

Sėdėjau ir žiūrėjau į tą skaičių. Daugiau kaip du tūkstančiai eurų. Už paslaugą, kurios paskutinius kelerius metus beveik niekas nenaudojo.

Žinoma, per visą dešimtmetį kaina ne visada buvo tokia pati. Kažkada mokėjome mažiau, paskui paketas pabrango, buvo kažkokie „atnaujinimai“, papildomi kanalai, nuolaidos, kurios baigėsi, naujos sąlygos. Bet net jei skaičiuočiau labai atsargiai, vis tiek išeitų apie du tūkstančius eurų. Ir tada pradedi galvoti kitaip: už tiek buvo galima nusipirkti šeimai kelionę. Buvo galima pakeisti seną skalbyklę be lizingo. Buvo galima atsidėti vaikų būreliams. Arba tiesiog turėti santaupų.

Labiausiai erzino ne pati suma. Erzino tai, kad niekas manęs neapgavo. Niekas neatėjo ir neatėmė pinigų. Aš pats kas mėnesį leidau jiems išeiti, nes tingėjau sustoti ir paklausti: „Ar mums dar to reikia?“

Paskambinau nutraukti ir iškart prasidėjo pasiūlymai

Kitą dieną paskambinau tiekėjui. Pasakiau, kad noriu atsisakyti kabelinės televizijos. Iš pradžių operatorė labai mandagiai paklausė, kodėl. Pasakiau tiesiai:

– Nes nežiūrime.

Tada prasidėjo tai, ko ir tikėjausi. Pasiūlė pigesnį planą. Pasiūlė daugiau kanalų už tą pačią kainą. Pasiūlė laikiną nuolaidą. Pasiūlė „pagalvoti“, nes „gal dar prireiks“. Keisčiausia, kad man tai trumpam net suveikė. Pagalvojau: gal tikrai palikti pigiausią variantą? Juk jei sumažins iki 9,90 euro, gal ne taip blogai?

Bet paskui pats save sustabdžiau. Čia ir yra spąstai. Jei daikto nenaudoji, jis nėra geras vien todėl, kad tapo pigesnis. Mokėti mažiau už nereikalingą paslaugą vis tiek reiškia mokėti už nereikalingą paslaugą.

Pasakiau, kad sprendimas galutinis. Operatorė dar kartą paklausė, ar tikrai. Atsakiau:

– Tikrai. Jei dešimt metų nesugalvojau žiūrėti, turbūt ir dabar nepradėsiu.

Tą akimirką net palengvėjo.

Vaikai net nepastebėjo, kad kabelinės nebėra

Juokingiausia buvo tai, kad po atjungimo namuose niekas nepasikeitė. Vaikai nepastebėjo. Žmona nepastebėjo. Aš irgi nepastebėjau. Televizorius kaip stovėjo, taip stovi. Filmus žiūrime kaip žiūrėję. Muziką leidžiame kaip leidę. Žinios ateina į telefoną. Kai reikia kažko fone, įsijungiame internetinę transliaciją ar kokį įrašą.

Tik viena eilutė banko išraše dingo.

Ir tada supratau, kad būtent tokios išlaidos yra pačios klastingiausios. Ne didelės, ne dramatiškos, ne tos, dėl kurių šeimoje kyla ginčai. O mažos, įprastos, seniai pamirštos. Jos gyvena sąskaitoje kaip seni baldai sandėliuke: niekam nereikia, bet kažkodėl vis dar laikome.

Po kabelinės pradėjau tikrinti ir kitus mokėjimus. Radau vieną seną debesijos planą, kurio beveik nenaudojau. Radau programėlės prenumeratą, kuri kainavo kelis eurus per mėnesį, bet buvo visiškai pamiršta. Radau papildomą paslaugą prie telefono plano, kurios net nežinojau turintis. Viską sudėjus, per mėnesį išėjo dar apie 14 eurų. Atrodytų, smulkmena. Bet per metus – jau 168 eurai.

Dabar turiu vieną paprastą taisyklę

Nuo tada kartą per kelis mėnesius atsisėdu ir peržiūriu pasikartojančius mokėjimus. Ne visą biudžetą iki centų, nes nesu toks kantrus. Bet būtent tai, kas nuskaičiuojama automatiškai. Internetas, telefonai, draudimai, prenumeratos, platformos, programėlės, papildomi planai.

Klausimas labai paprastas: ar mes tuo naudojamės? Jei taip – paliekam. Jei ne – atjungiam. Ne „gal kada prireiks“, ne „juk nedaug kainuoja“, ne „tingiu aiškintis“. Nes tas „nedaug“ per metus pavirsta visai nebe maža suma.

Dabar, kai kas nors sako, kad nežino, kur dingsta pinigai, aš pirmiausia patariu ne atsisakyti kavos ar pradėti gyventi asketiškai. Pirmiausia reikia pasižiūrėti, už ką mokate automatiškai. Ten dažnai slepiasi labai daug tyliai nutekančių pinigų.

Mano atveju kabelinė televizija buvo ne tragedija, o pamoka. Dešimt metų mokėjau už įprotį, o ne už poreikį. Ir tas įprotis kainavo apie du tūkstančius eurų.

Dabar televizorius svetainėje vis dar stovi. Tik skirtumas tas, kad jis nebetraukia pinigų vien todėl, kad kažkada seniai mums atrodė, jog be kabelinės namai bus ne namai. Pasirodo, bus. Ir dar šiek tiek pigesni.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!