Lietuvai trūksta žmonių, kurie gintų nuo kibernetinių atakų: 98 proc. darbdavių jaučia tą pačią problemą

Vieną rytą gali neveikti įmonės sistemos, kitą – sustoti savivaldybės paslaugos, nutekėti klientų duomenys ar prasidėti masinė sukčių ataka. Kibernetinės grėsmės Lietuvoje auga nebe teoriškai – jos tampa kasdienybe, o didžiausia problema gali būti visai ne tai, kad trūksta brangios technikos. Lietuvai trūksta žmonių, kurie mokėtų profesionaliai tą techniką valdyti ir realiai atremti sudėtingas atakas.

Krašto apsaugos ministerijos užsakymu atlikta galimybių studija parodė gana nemalonų vaizdą: per trejus metus kibernetinio saugumo studijas Lietuvoje baigė kiek daugiau nei 400 specialistų, tačiau net 98 proc. darbdavių vis dar jaučia kompetencijų trūkumą. Be to, studijoje užfiksuotas ir atotrūkis tarp teorinio pasirengimo bei praktinių įgūdžių.

Tai reiškia, kad problema nėra vien paprastas darbuotojų skaičius. Galima turėti šimtus diplomų, tačiau jei sudėtingo incidento metu nėra žmogaus, kuris supranta sistemą nuo pradžios iki galo, moka priimti sprendimus spaudžiant laikui ir turi realios patirties, organizacija lieka pažeidžiama.

Vieną aukšto lygio specialistą užauginti gali kainuoti apie 200 tūkst. eurų

Kibernetinio saugumo srityje veikiančios bendrovės „Santa Monica Networks“ techninio centro vadovas Arvydas Žvirblis pabrėžia, kad aukšto lygio specialistas neatsiranda po vienų studijų ar kelių sertifikatų. Tam reikia metų praktikos, darbo su realiais incidentais, mokymų ir patyrusių ekspertų pagalbos.

Jo skaičiavimu, per dvejus ar trejus metus parengti vieną tikrai aukšto lygio kibernetinio saugumo specialistą gali kainuoti apie 200 tūkst. eurų. Į šią sumą įeina mokymai, atlyginimas ir reikalingos priemonės. Problema verslui dar ir ta, kad investavus tokią sumą nėra jokios garantijos, kad išaugintas ekspertas liks dirbti Lietuvoje – pasiekus tarptautinį lygį dėl jo pradeda konkuruoti užsienio darbdaviai.

Būtent todėl ekspertas kelia paprastą, tačiau nepatogų klausimą: jeigu tokios kompetencijos reikalingos ne tik privačioms įmonėms, bet ir pačios valstybės saugumui, ar jų rengimą galima palikti vien verslui?

Valstybė gali nusipirkti naujausią programinę įrangą, serverius, tinklo apsaugos sistemas ir kitą techniką, tačiau be žmonių, kurie iš tikrųjų supranta, ką daro, technologija savaime neapsaugo. Tai labai panašu į kariuomenę – galima turėti modernią techniką, tačiau ji netenka didelės dalies vertės, jeigu nėra profesionalų, gebančių ją panaudoti.

Trūksta ne tik specialistų – pradeda trūkti ir žmonių, galinčių juos išmokyti

Čia atsiranda dar viena problema, apie kurią kalbama gerokai rečiau. Norint parengti daugiau aukšto lygio specialistų, reikia turėti aukšto lygio žmonių, kurie galėtų juos mokyti. O kai patyrusių ekspertų ir taip nedaug, susidaro savotiškas uždaras ratas.

A. Žvirblio teigimu, Lietuvoje stiprių dėstytojų ir ekspertų yra, tačiau jų nepakanka tokiam tempui, kokio šiandien reikėtų rinkai. Kibernetinio saugumo srityje situacija dar sudėtingesnė todėl, kad technologijos ir atakų metodai keičiasi labai greitai. Tai, kas buvo aktualu prieš kelerius metus, šiandien gali būti jau nepakankama.

Aukšto lygio ekspertas pats turi nuolat mokytis, sekti naujausias atakų technikas, technologijas ir gynybos būdus. Tik tada jis gali išlaikyti kompetencijos kartelę ir mokyti kitus.

Dar viena rizika – kai tikrų profesionalų rinkoje per mažai, jų vietą gali užimti žmonės, kurie geba puikiai save pristatyti, tačiau jų realios žinios nėra tokios gilios. Tokiu atveju visa rinka pradeda pati sau nuleisti kartelę – galima manyti, kad ruošiami aukšto lygio specialistai, nors realios kompetencijos to lygio nepasiekia.

Siūlomas radikalus sprendimas – per kelis metus parengti 100 elitinių ekspertų

A. Žvirblis siūlo nelaukti dešimtmečio, kol problema išsispręs savaime. Jo idėja – šalia ilgalaikės švietimo sistemos sukurti intensyvią valstybės remiamą programą, kuri per dvejus ar trejus metus parengtų pirmąjį maždaug 100 itin aukšto lygio kibernetinio saugumo specialistų branduolį.

Tai nebūtų dar vieni bendri kursai ar trumpi seminarai. Atrinkti žmonės turėtų mokytis iš geriausių specialistų, įskaitant ekspertus iš užsienio, arba vykti ten, kur šios kompetencijos jau yra aukščiausio lygio. Tikslas – per trumpą laiką į Lietuvą perkelti tarptautinio lygio žinias ir praktiką.

Skaičiavimas paprastas: jei vieno aukšto lygio specialisto parengimas kainuoja apie 200 tūkst. eurų, 100 žmonių programai reikėtų maždaug 20 mln. eurų. Valstybės mastu tai nėra maža suma, tačiau ją reikėtų lyginti ne su įprasta mokymų programa, o su galimomis didelio kibernetinio incidento pasekmėmis.

Svarbiausia, kad tie 100 žmonių nebūtų galutinis tikslas. Jie taptų pradžia – specialistais, kurie po to augintų kitus. Vieni dirbtų su techniniais incidentais, kiti su procesais ir strategija, dalis pereitų į dėstymą. Taip šalis gautų ne pavienius ekspertus, o branduolį, kuris pradėtų dauginti kompetenciją.

Talentų siūloma ieškoti dar mokykloje

Dar ambicingesnė idėja – kibernetinio saugumo talentus pradėti auginti ne universitete, o gerokai anksčiau. A. Žvirblis siūlo svarstyti specializuotą elitinę užklasinę mokyklą, kurioje gabiausi ir labiausiai motyvuoti jaunuoliai jau nuo 9–10 klasės galėtų dirbti su sudėtingesnėmis užduotimis ir kryptingai ruoštis šiai profesijai.

Toliau geriausiems jaunuoliams galėtų būti sukurtas aiškus kelias į specializuotą valstybės kibernetinio saugumo padalinį. Ten jie dirbtų su realiais incidentais, jautriomis sistemomis, didelės apimties duomenimis ir technologijomis, kurios privačiam sektoriui ne visada prieinamos.

Kaip pavyzdys minimas Izraelis, kur talentų paieška ir rengimas technologijų bei kibernetinio saugumo srityse prasideda dar mokykliniame amžiuje. Tokios programos vėliau tampa keliu į elitinius technologinius padalinius, o jų absolventai pereina į aukščiausio lygio technologijų bendroves ir kuria savo verslus.

Tikslas Lietuvai būtų labai ambicingas – tapti viena iš Europos kibernetinio saugumo specialistų kalvių.

Mažai valstybei tai galėtų tapti ir ekonominiu pranašumu. Aukšto lygio kibernetinio saugumo žinios yra viena iš tų sričių, kur šalies dydis nėra toks svarbus kaip žmonių kompetencija. Nedidelė valstybė gali turėti labai stiprią technologinę bazę, jei sugeba kryptingai užauginti žmones.

Dirbtinis intelektas sukčiams jau leidžia padaryti daugiau ir greičiau

Kol Lietuva svarsto, kaip užauginti daugiau specialistų, kita pusė nestovi vietoje. Kibernetinių nusikaltėlių arsenale vis svarbesnį vaidmenį atlieka dirbtinis intelektas.

2025 metų kibernetinių grėsmių analizėje, kurią NKSC paskelbė kartu su tarptautiniais partneriais, nurodoma, kad DI jau tapo kasdieniu nusikaltėlių įrankiu. Jis naudojamas greičiau surinkti informaciją apie pasirinktą taikinį, kurti įtikinamesnius sukčiavimo scenarijus ir ieškoti sistemų pažeidžiamumų.

Tai turi vieną labai rimtą pasekmę – tam pačiam žmonių skaičiui dabar galima surengti daugiau ir geriau pritaikytų atakų.

Jeigu anksčiau sudėtingai atakai reikėjo didelės profesionalų komandos ir daug laiko, dabar dalį darbo gali atlikti DI. Vienas ar keli žmonės gali automatizuoti žvalgybą, tekstų kūrimą, sukčiavimo laiškų personalizavimą ir dalį techninių užduočių.

Dėl to atakos gali tapti pigesnės ir masiškesnės. Sukčiavimo laiškas nebūtinai jau bus parašytas laužyta kalba su akivaizdžiomis klaidomis. Jis gali būti pritaikytas konkrečiai įmonei, darbuotojui ar net jo darbo specifikai.

Tai reiškia, kad senas patarimas „jeigu laiške daug klaidų, greičiausiai tai sukčiai“ tampa vis mažiau patikimas.

Technologijos brangsta, bet svarbiausias ginklas vis tiek lieka žmogus

Ironiška, tačiau kuo daugiau darbo perima dirbtinis intelektas, tuo svarbesni tampa žmonės, kurie supranta visą sistemą. DI gali pagreitinti incidentų analizę, automatizuoti rutinines užduotis ir padėti aptikti anomalijas, tačiau sudėtingose situacijose vis tiek reikia žmogaus, gebančio suprasti kontekstą, priimti sprendimą ir įvertinti pasekmes.

Todėl kibernetinio saugumo specialistų trūkumas šiandien jau nėra vien IT įmonių personalo problema. Geopolitinės įtampos laikais tai tampa valstybės saugumo klausimu.

Elektros tinklai, ligoninės, bankai, valstybės registrai, ryšių sistemos, transportas ir daugybė kitų kasdien beveik nepastebimų paslaugų priklauso nuo skaitmeninės infrastruktūros. Jei ji neveikia, problema labai greitai iš kompiuterio ekrano persikelia į realų gyvenimą.

Būtent todėl A. Žvirblis kibernetinį saugumą lygina su kitais gynybiniais pajėgumais. Valstybei neužtenka nusipirkti lėktuvų ar tankų – reikia žmonių, kurie gebėtų jais naudotis. Kibernetinėje erdvėje galioja lygiai ta pati taisyklė: naujausia įranga be aukšto lygio specialistų gali būti tik labai brangus metalo ir programinio kodo rinkinys.

Ir būtent čia Lietuvai tenka nemaloniausias pasirinkimas – investuoti milijonus į žmones dabar arba rizikuoti daug didesnę kainą sumokėti tada, kai rimta kibernetinė ataka jau bus prasidėjusi.