Vėl kalbama apie krizę. Tik jau žinoma, kad ji nebus tokia, kaip 2008 metais

„Vėl krizė?“ – toks klausimas prie virtuvės stalo nuskamba greičiau, nei kas nors spėja įsipilti kavos. Vienas prisimena tuomet sustojusias statybas ir sumažintą atlyginimą, kitas – butus, kurių niekas nepirko, trečias numoja ranka: „Apie krizę kalba kas kelerius metus.“ Tačiau šįkart nerimas kitoks: žmonės jau turi ankstesnės patirties, bet kartu jaučia, kad senas žemėlapis gali neberodyti kelio.

2008-ieji daugeliui Lietuvoje buvo labai apčiuopiami. Buvo galima matyti užrakintas įmones, girdėti kalbas apie atleidimus, skaičiuoti kiekvieną didesnį pirkinį ir atidėti planus, kurie vakar dar atrodė savaime suprantami. Dabar apie galimą sunkesnį laikotarpį vėl kalbama garsiau, tik jis gali ateiti ne su tais pačiais ženklais ir paliesti ne tas pačias vietas.

Perskaičius iki galo tampa aiškiau, kodėl vien prisiminimo apie 2008 metus nepakanka nuspręsti, kaip elgtis šiandien. Kartais didžiausią įtampą sukelia ne vien tuštesnė sąskaita, o jausmas, kad nebežinai, ko tikėtis rytoj.

Senos krizės atmintis vis dar gyva

Žmogus, kuris 2008 metais neteko darbo ar mėnesiais laukė vėluojančio atlyginimo, žodį „krizė“ girdi kitaip nei tas, kuris tuo metu dar mokėsi mokykloje. Vieniems tai buvo priverstinai nutrauktos atostogos, parduotas automobilis ar grįžimas gyventi pas tėvus. Kitiems – laikas, kai šeimoje pirmą kartą imta kalbėti ne apie norus, o apie tai, ką būtina apmokėti iki mėnesio pabaigos.

Tokie prisiminimai turi savą logiką. Išgirdęs apie ekonominį neapibrėžtumą, žmogus natūraliai ieško pažįstamų ženklų: ar kris nekilnojamojo turto kainos, ar bus atleidimų, ar paskolos įmoka vėl taps per sunki. Tai bandymas susigrąžinti kontrolę – jei atpažinsime pradžią, gal spėsime apsisaugoti.

Tačiau gyvenimas per tuos metus pasikeitė. Dalis šeimų šiandien turi kitokius finansinius įsipareigojimus, kitokį darbo pobūdį ir kitokį santykį su pinigais. Vieni dirba keliems užsakovams nuotoliu, kiti gyvena nuo vienos kintamos sąskaitos iki kitos, o dar kiti moka paskolas, kurios buvo paimtos visai kitomis aplinkybėmis. Todėl ir galimi sunkumai nebūtinai susidėlios pagal seną, skaudžiai pažįstamą scenarijų.

Šįkart nerimas telpa ne vien darbo skelbimuose

Anksčiau daugelis krizę pirmiausia siejo su darbu: įmonė mažina veiklą, kolega išeina „šalių susitarimu“, o skelbimų portaluose staiga mažiau pasiūlymų. Dabar nesaugumo jausmas gali augti daug tyliau. Jis prasideda nuo brangesnio kasdienio gyvenimo, atsargesnių klientų, sumažėjusių užsakymų, ilgesnio laukimo, kol kas nors apsispręs pirkti ar investuoti.

Mažą verslą turintis žmogus dažnai tai pajunta pirmas. Telefonas neskamba taip dažnai, klientas prašo palaukti iki kito mėnesio, o tiekėjo sąskaita niekur nedingsta. Samdomam darbuotojui iš šalies gali atrodyti, kad viskas ramu, kol įmonėje nepradedama kalbėti apie taupymą, nebeieškoma naujų žmonių arba tyliai mažinamos premijos ir papildomos naudos.

Šeimai nerimas atrodo dar paprasčiau: ar užteks tam pačiam gyvenimui, kurį laikėme normaliu? Tėvai skaičiuoja vaikų būrelius, senjorai stebi vaistų ir komunalinių paslaugų kainas, jaunesni žmonės svarsto, ar verta dabar keisti darbą, nuomotis brangesnį būstą, planuoti šeimą. Krizė ne visada prasideda nuo dramatiškos žinios vakaro laidoje. Kartais ji pirmiausia atsiranda žmogaus galvoje, kai jis jau kelintą kartą pasako sau: „Palauksiu su tuo pirkiniu.“

Vėl kalbama apie krizę. Tik jau žinoma, kad ji nebus tokia, kaip 2008 metaisNuotrauka: Pixabay / u_c48rf6ybx8

Kodėl negalima aklai laukti 2008 metų pasikartojimo

Norisi turėti aiškų palyginimą, nes jis suteikia ramybės. Jei žinome, kas nutiko anąkart, atrodo, kad galime numatyti ir tai, kas bus dabar. Vis dėlto ekonominiai sunkumai retai kartoja tą pačią formą: pasikeičia žmonių įpročiai, technologijos, darbo rinka, kainos, įmonių ir šeimų sukaupta patirtis.

Todėl pavojinga ne tik panikuoti, bet ir numoti ranka. Tas, kuris laukia vien tik staigaus visuotinio lūžio, gali nepastebėti lėtesnių pokyčių savo paties aplinkoje. O tas, kuris kiekvieną prastesnę naujieną priima kaip katastrofos pradžią, gali priimti skubotus sprendimus: atsisakyti reikalingų planų, parduoti tai, ko nereikia parduoti, ar gyventi nuolatinėje įtampoje.

Yra ir kita pusė, apie kurią mažiau kalbama. Verslas negali vienu metu pažadėti visiems darbuotojams visiško saugumo ir apsimesti, kad mažėjantys užsakymai nieko nereiškia. Darbuotojai taip pat ne visuomet mato, kiek kainuoja išlaikyti veiklą, apmokėti tiekėjus ar išgyventi kelis silpnesnius mėnesius. Kai trūksta atviro pokalbio, abi pusės ima spėlioti, o spėlionės dažnai būna niūresnės už tikrovę.

Ramybė prasideda nuo mažų, ne nuo herojiškų sprendimų

Tokiu metu labiausiai padeda ne bandymas atspėti tikslią krizės datą, o blaivus žvilgsnis į savo padėtį. Verta žinoti, kiek iš tikrųjų kainuoja mėnuo, kokios išlaidos būtinos, o kurios atsirado vien iš įpročio. Tai nėra kvietimas gyventi susispaudus ir atsisakyti kiekvieno malonumo – greičiau būdas nepalikti savo ramybės vien atsitiktinumui.

Jeigu yra galimybė, naudinga turėti bent nedidelį finansinį rezervą, neskubėti prisiimti įsipareigojimų vien dėl to, kad „visi taip daro“, ir neužsimerkti prieš augančias skolas. Dirbantiems žmonėms praverčia atnaujinti savo įgūdžius bei kontaktus dar tada, kai darbas yra, o ne tik tuomet, kai tenka jo skubiai ieškoti. Mažam verslui svarbus ne vien taupymas, bet ir sąžiningas ryšys su klientais bei komanda: neaiškumas mažiau žeidžia, kai jis nėra slepiamas.

Taip pat verta saugotis nuolatinio naujienų tikrinimo, kuris sukuria įspūdį, kad grėsmė jau stovi prie durų. Žinios reikalingos, bet sprendimus geriau priimti pagal savo realius skaičius ir aplinkybes, ne pagal garsiausią antraštę. Viena šeima gali pagrįstai atidėti didelį pirkinį, kita – ramiai tęsti savo planus, nes jų padėtis stabili. Protingumas nėra visiems vienodas receptas.

2008 metų pamoka svarbi ne todėl, kad ji leidžia tiksliai atspėti kitą krizę. Ji primena, kaip greitai pasikeičia kasdienybė, kai pasitikėjimą pakeičia baimė, ir kaip daug reiškia net kuklus pasiruošimas. Šįkart svarbiausia ne laukti praeities kopijos, o nepamesti savęs bandant atspėti ateitį.