Naujoje „Marytėje“ Klaipėdoje palikau 50 eurų: namo parsinešiau vienu maišu daugiau, bet kainas tikrinau ne vien lentynose

Kai kasoje išgirdau sumą – beveik penkiasdešimt eurų, – dar kartą pažiūrėjau į vežimėlį. Namie buvau pasiėmusi du daugkartinius maišus, kaip paprastai, tačiau šįkart jų neužteko. Teko pirkti trečią. Į naująją „Marytę“ Šilutės plente atėjau su paprastu tikslu: už įprastą sumą nupirkti tokių produktų, kuriuos mūsų šeima iš tikrųjų suvalgo, o ne prisirinkti visko vien todėl, kad pigu.

Vyrui iš automobilio parašiau: „Ateik padėti parnešti.“ Jis atrašė klausdamas, kiek išleidau. Kai pasakiau, kad penkiasdešimt, atėjęs pirmiausia pažvelgė į maišus: „Tai čia dar kažkieno pirkiniai?“

Ne, visi buvo mūsų. Tik dar parduotuvėje supratau, kad pasakyti „nusipirkau daugiau“ lengviau, negu sąžiningai suskaičiuoti, kiek sutaupiau.

Ėjau su sąrašu, nes pigūs pirkiniai irgi gali ištuštinti piniginę

Prieš išvažiuodama atsidariau šaldytuvą ir spinteles. Užsirašiau pieną, kiaušinius, varškę, sviestą, mėsą kelioms vakarienėms, makaronus, ryžius ir aliejų. Kavos dar buvo, bet jei rasčiau tinkamą kainą, ketinau paimti atsargai.

Pastaruoju metu už penkiasdešimt eurų dažniausiai parsinešdavau du maišus. Viename būdavo mėsa ir pieno produktai, kitame – visa kita. Užtekdavo įdėti skalbimo priemonę ar didesnį kavos pakelį, ir dalį maisto jau tekdavo palikti kitam apsipirkimui.

Šįkart nusprendžiau neskubėti. Telefone turėjau ankstesnių apsipirkimų čekius, tačiau nenorėjau lyginti bet ko su bet kuo. Jei vienur sviesto pakuotė mažesnė, o kitur didesnė, vien didelis kainos skaičius etiketėje dar nieko nepasako.

Prie sviesto pirmą kartą išsitraukiau skaičiuotuvą

Pirmiausia dėmesį patraukė sviestas. Ant pakuotės – 200 gramų, kaina – 1,49 euro. Paėmiau į ranką ir patikrinau riebumą, nes nenorėjau namuose sužinoti, kad nusipirkau ne tą produktą, kurio tikėjausi.

Šalia stovėjusi moteris pasakė jau įsidėjusi keturis pakelius. Aš paėmiau du. Namuose dar turėjome pradėtą, o vien dėl kainos prisipildyti šaldytuvą man nebuvo tikslo.

Pieno litras kainavo 0,89 euro, dešimt kiaušinių – 1,99 euro, pusės kilogramo makaronų pakelis – 0,69 euro. Prie kiekvienos lentynos nepatyriau jokio stebuklo, bet po kelių tokių pasirinkimų vežimėlis pildėsi, o telefone skaičiuojama suma dar neatrodė didelė.

Prie kavos sustojau ilgiau. Pakuotė už 3,99 euro atrodė patraukliai, tačiau prekės ženklo nepažinojau. Paėmiau vieną, ne tris. Jei nepatiks, bent nereikės kelis mėnesius gerti vien iš užsispyrimo.

„Tie patys produktai“ pasirodė ne visai tikslus pasakymas

Namuose paprastai perkame tų pačių rūšių maistą, bet nebūtinai galėjau rasti tuos pačius gamintojus. Todėl lyginau pieną su pienu, tokio pat dydžio kiaušinius su kiaušiniais, panašaus riebumo varškę su varške.

Tai man buvo svarbu. Negalėčiau sąžiningai pasakyti, kad pakeičiau vien parduotuvę, jeigu kartu būčiau atsisakiusi mums įprastų produktų ir prisipirkusi pigiausių pakaitalų. Skaičiau sudėtį, žiūrėjau svorį ir galiojimo terminus.

Vieną mėsos pakuotę padėjau atgal. Kaina tiko, bet žinojau, kad jos iki nurodyto termino nesunaudosime, o šaldiklyje nebuvo tiek vietos. Užtat vištienos pasirinkau daugiau, nes iš karto galėjau suplanuoti dvi vakarienes ir sultinį.

Trečią maišą užpildė paprasti produktai

Kai susidėjau pagrindinius pirkinius, perskaičiavau sumą. Dar galėjau paimti dalį produktų, kuriuos paprastai palieku kitam kartui: miltų, avižinių dribsnių, ryžių, konservuotų pupelių.

Kilogramas ryžių kainavo 1,29 euro, litras aliejaus – 1,49 euro. Šie pirkiniai neatrodo įspūdingai sudėti ant stalo, tačiau iš jų tikrai bus gaminama. Man papildomas maišas makaronų, kruopų ir kitų ilgesnio laikymo produktų reiškė kelias būsimas vakarienes, o ne vien didesnį pirkinio tūrį.

Sausainių lentynoje irgi stabtelėjau. Įsidėjau vieną pakelį, paskui ranka jau tiesėsi antro. Tada prisiminiau savo sąrašą ir pasitraukiau. Būtent tokiose vietose mano sutaupymas dažniausiai ir dingsta – po eurą ar du už daiktus, kurių neplanavau.

Namuose čekį palikau ant stalo

Vyras dėliojo pirkinius, o aš skirsčiau mėsą pagal suplanuotas vakarienes. Jis pakėlė makaronų pakelį ir paklausė, ar tokius jau valgėme. Atsakiau, kad ne, todėl ir pirkau nedidelį kiekį paragauti.

Tą vakarą juos išviriau. Patiko abiem. Kava kitą rytą irgi tiko, nors vyras pasakė, kad ankstesnė buvo aromatingesnė. Nusprendėme, jog kitą kartą dėl jos dar pagalvosime.

Tikslios sutaupytos sumos iš vieno apsipirkimo neskaičiavau. Tam reikėtų tą pačią dieną palyginti tokį pat krepšelį, vienodus kiekius ir įvertinti kitur galiojančias akcijas. Tačiau savo rezultatą mačiau aiškiai: išleidau numatytus penkiasdešimt eurų, nupirkau maisto suplanuotiems patiekalams ir dar papildžiau spintelę.

Čekio neišmečiau. Ant jo pasižymėjau, kuriuos produktus norėčiau pirkti dar kartą. Kitam apsipirkimui jau turėsiu ne vien pirmą įspūdį, bet ir kainas, svorius bei atsakymą, ar parsineštas maistas mums iš tikrųjų patiko.